- skūkis
- skū̃kis sm. (2), skùkis (2) NdŽ 1. Kos40(Vkš), TŽI352, NdŽ kaulo iškilimas, išsikišimas (ppr. gyvulio stuburgalyje, sturplyje): Pasturgalis su skūkiù: tokio arklio nepirk Krt. Jei ausų tarpe iškeltas yra skū̃kis, prasta būs karvė Šts. 2. Slnt, Krt kalva, kauburys: Žemės skū̃kis, arba kalvikė Šts. 3. viršūnė, viršus: Kalno skūkis J. | Galvos skūkis, t. y. galvoviršis J. 4. TŽI363(Jms), I kuodas: Aure, ana į skū̃kį bizą susukusi J.
Dictionary of the Lithuanian Language.